Didelės galimybės neturi būti tik didmiesčių vaikams: VFA žengia į Švenčionių rajoną

Danuta KAUKĖNIENĖ

Kiekviena futbolo istorija prasideda nuo kamuolio. Iš pradžių jis tiesiog rieda kiemo žole, mokyklos aikštele ar stadionu. Vaikas dar nežino, kur tas kamuolys jį nuves – gal tik į kitą treniruotę, gal į pirmąsias rungtynes, o gal po daugelio metų ir į didįjį futbolą. Tą akimirką tai ir nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad kažkas atvertų vartus ir leistų pradėti.

Tik sakyti, kad futbolas Švenčionių rajone šiandien pradedamas kurti nuo balto lapo, būtų neteisinga. Ypač Pabradėje, kur futbolas turi gilias šaknis. Dar 1966 metais prie tuometinės skaičiavimo prietaisų gamyklos gimęs „Modulis“ tapo ne vien komanda. Per dešimtmečius keitėsi žaidėjai, kartos ir pats futbolas, tačiau išliko jo esmė – saugoti vietos futbolo tradiciją, auginti naują žaidėjų kartą ir aplink aikštę burti bendruomenę.

Todėl ir šiandien kalbame ne apie futbolo pradžią, o apie kitą jo puslapį. Mintis rajono futbolui suteikti naują postūmį ir kilstelėti jo lygį neatsirado per vieną dieną. Šios krypties iniciatorius – Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius, kartu su Sporto centro direktoriumi Artūru Paulausku ėmęsis ieškoti ne trumpalaikio sprendimo, o modelio, kuris leistų rajono futbolui nuosekliai augti.

Prieš atsirandant konkrečiam VFA vardui buvo nueitas gerokai ilgesnis kelias. Apvažiuota ir savo akimis pamatyta ne viena futbolo akademija, domėtasi skirtingais vaikų ugdymo ir futbolo organizavimo modeliais, ne kartą belstasi į Lietuvos futbolo federacijos duris. Federacijos atstovai taip pat buvo atvykę į Švenčionių rajoną – situacija vertinta ne vien iš pasakojimų: analizuoti skaičiai, vaikų srautai, galimybės, dėliotos lentelės, diskutuota, koks modelis mūsų rajonui galėtų būti ne tik patrauklus šiandien, bet ir gyvybingas po kelerių metų.

Tik po šio ilgo pa­ren­gia­mo­jo darbo Lietuvos futbolo federacijos atstovai kaip vieną iš tinkamiausių variantų Švenčionių rajonui rekomendavo „Vilnius Foot­­­ball Academy“ (VFA).

Taigi VFA atsiradimas čia – ne atsitiktinis akademijos žingsnis už Vilniaus ribų ir ne vieno susitikimo rezultatas, o ilgų savivaldybės, Sporto centro ir futbolo specialistų paieškų tęsinys.

Šį rudenį VFA pradeda veiklą Švenčionių rajone ir atveria dar vienas duris mūsų vaikams. Naujas vardas ateina į kraštą, kuriame futbolas jau turi savo istoriją, todėl dabar svarbiausia ne pradėti viską iš naujo, o rasti vietą tam, kas nauja, šalia to, kas buvo kuriama dešimtmečius.

Gal vienam futbolas taps tik gražia vaikystės dalimi, kitam – draugyste, komanda ir vieta, į kurią norisi sugrįžti. O gal kažkam mažame Švenčionių rajono stadione prasidės kelias, nuvesiantis gerokai toliau. Didelės istorijos juk retai prasideda skambiais žodžiais – dažniau nuo pirmojo smūgio į kamuolį.

Apie VFA atėjimą ir tai, kokią futbolo ateitį akademija mato mūsų rajone, kalbinu „Vilnius Football Academy“ atstovą, vystymo direktorių Robertą Šuškevičių. Tai kartu ir platesnis akademijos komandos pasidalijimas – pokalbyje ne kartą skamba „mes“, nes, kaip pabrėžia VFA atstovai, Švenčionių rajono futbolą norima ne kurti už uždarų durų, o matyti, auginti ir daryti kartu.

Švenčionių rajone „Vilnius Football Academy“ – naujokė. Pirmiausia papasakokite apie pačią akademiją: kada ji atsirado, kiek šiandien joje sportuoja vaikų, kokio amžiaus jie yra ir kuo VFA skiriasi nuo įprastos futbolo mokyklos ar klubo?

„Vilnius Football Academy“ įkūrėme 2020 metais kartu su Darvydu Šernu ir Tomu Staniūnu. Per šešerius metus išaugome iki organizacijos, kurioje šiandien sportuoja daugiau nei 1000 berniukų ir mergaičių, dirba daugiau nei 50 trenerių ir kitų specialistų.

Vis tik mums svarbiau ne pats skaičius, o tai, ką per tuos metus sukūrėme. Nuo pirmos dienos nenorėjome būti vieta, į kurią vaikas tiesiog du ar tris kartus per savaitę ateina paspardyti kamuolio. Kūrėme sistemą – savo ugdymo metodologiją, žaidimo modelį, trenerių ugdymą, sportinio meistriškumo ir fizinio aktyvumo kryptis, individualaus tobulėjimo, atletinio rengimo, analizės procesus.

Šiandien turime visą kelią nuo pirmųjų vaiko žingsnių futbole iki sportinio meistriškumo komandų ir vyrų futbolo. Turime mergaičių futbolą, pagrindinę vyrų komandą, tarptautinius projektus, bendradarbiaujame su užsienio organizacijomis.

Visa tai turi vieną bendrą pagrindą – vaiką ir jo augimą. Norime ugdyti gerus futbolininkus. To neslepiame – esame ambicinga sporto organizacija. Tačiau lygiai taip pat norime, kad vaikas per futbolą mokytųsi atsakomybės, disciplinos, bendradarbiavimo, gebėjimo laimėti ir pralaimėti, priimti sprendimus.

Ne kiekvienas mūsų vaikas taps profesionaliu futbolininku, bet norime, kad kiekvienas kažką vertingo išsineštų iš futbolo.

Kaip gimė mintis ateiti būtent į Švenčionių rajoną? Kas buvo šios iniciatyvos autorius?

Mums patiems šiame projekte įdomiausia ne atidaryti dar vieną ar dvi VFA grupes. Įdomu patikrinti, kiek mūsų per šešerius metus sukurtų procesų ir sukauptos patirties galime perkelti į regioną. Vilnius turi savo specifiką, Švenčionių rajonas – savo. Mes tikrai neateiname sakydami, kad viską apie regioną žinome geriau už čia gyvenančius žmones.

Bet žinome, ką mokame mes. Turime metodologiją, trenerių ugdymo sistemą, administracinius procesus, sportinę struktūrą, partnerius, ryšius, patirtį ir didelę komandą žmonių, dirbančių skirtingose futbolo srityse.

Jeigu visa tai galime panaudoti tam, kad Švenčionių rajone daugiau vaikų sportuotų ir gautų kokybiškesnį futbolo ugdymą, manome, verta pabandyti.

Viskas prasidėjo nuo Lietuvos Futbolo federacijos skambučio su klausimu, ar būtų įdomi galimybė prisidėti prie futbolo Švenčionių regione vystymo. Mus tai sudomino ir tuomet turėjome ne vieną susitikimą su LFF, savivaldybės ir Sporto centro atstovais. Taip pat vyko susitikimai ir su bendruomenės nariais. 

Kodėl pasirinkti Švenčionys ir Pabradė? Ar ateityje treniruotės galėtų atsirasti Švenčionėliuose ar kitose vietovėse?

Čia norėtume labai aiškiai pasakyti – Švenčionių rajonas nėra tik Pabradė ar tik Švenčionys. Žiūrime į visą rajoną. Tačiau būtų neatsakinga pirmą dieną paskelbti, kad dabar būsime visur. Pirmiausia turime kokybiškai padaryti tai, ką jau pradėjome. Suburti vaikus, suformuoti stabilias grupes, įdiegti savo metodologiją ir procesus, padėti treneriams, sukurti pasitikėjimą tarp vaikų, tėvų ir mūsų organizacijos.

Kai turėsime tvirtą pagrindą, žiūrėsime toliau. Jeigu matysime pakankamą poreikį Švenčionėliuose, tikrai svarstysime plėtrą. Idealiu atveju norėtume, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę pradėti sportuoti kuo arčiau savo gyvenamosios vietos.

Kviečiami 2012–2019 m. gimę berniukai ir mergaitės. Ar futbolo patirties neturintis vaikas gali tiesiog ateiti? Ar vykdote atrankas?

Gali. Ir labai kviečiame ateiti. Čia svarbu suprasti mūsų modelį. VFA turime dvi kryptis – fizinio aktyvumo ir sportinio meistriškumo. Ne kiekvienas vaikas ateina į futbolą tam, kad po dešimties metų taptų profesionalu. Ir tikrai ne kiekvieną šešiametį turime pradėti vertinti pagal tai, kiek jame matome „talento“. Pradžioje daug svarbiau, kad vaikas judėtų, mokytųsi valdyti savo kūną ir kamuolį, bendrautų, susirastų draugų, patirtų gerų emocijų ir norėtų sugrįžti į kitą treniruotę.

Jeigu vėliau matome, kad vaikas turi didesnį potencialą, motyvaciją ir norą siekti daugiau, mūsų sistemoje atsiranda kitas kelias – sportinio meistriškumo. Mums labai svarbu, kad egzistuotų abu.

Turime sudaryti galimybę sportuoti kiekvienam, bet talentingiausiam taip pat turime sugebėti pasiūlyti daugiau.

Kiek vaikų jau užsiregistravo? Koks, jūsų nuomone, yra tinkamas grupės dydis?

40+ registracijų. Grupės dydis priklauso nuo amžiaus ir trenerių skaičiaus. Mes turime aiškius vidinius principus, kiek vaikų gali kokybiškai prižiūrėti vienas treneris ir kada grupėje turi atsirasti antras treneris.

Galima turėti labai gražią metodologiją popieriuje, bet jeigu vienas treneris aikštėje turi tiek vaikų, kad jų nebespėja matyti – metodologija nebeveikia. Treneris turi pažinti vaiką. Matyti ne tik tai, kaip vaikas spiria kamuolį, bet ir kaip mokosi, kaip reaguoja į klaidą, kaip bendrauja, kur progresuoja ir kur jam reikia pagalbos.

Kokybė prasideda nuo dėmesio žmogui.

Kas konkrečiai treniruos mūsų rajono vaikus? Ar jie čia dirbs nuolat?

Mes nenorime tiesiog surasti trenerį, duoti jam VFA marškinėlius ir pasakyti: „Dabar dirbk“.

Norime į regioną perkelti ne logotipą, o sistemą. Treneriai turi dirbti pagal mūsų metodologiją, planavimo principus, gauti metodinę pagalbą, dalyvauti mokymuose, komunikuoti su VFA technine struktūra ir patys nuolat tobulėti.

Jeigu po metų Švenčionių rajone tiesiog turėsime kelias grupes su VFA pavadinimu, mums to neužteks. Norime, kad žmogus atėjęs į treniruotę matytų mūsų darbo principus ir kokybę.

Abu treneriai išmano VFA metodologiją, yra specialiai atrinkti šiam projektui. Povilas, be treniravimo, taip pat žaidžia  pagrindinėje VFA komandoje, o taip pat turi daug patirties profesionaliame futbole. 

Kaip atrodo pati treniruotė? Ko mokomas septynmetis ir ko keturiolikmetis?

Tai visiškai skirtingi vaiko raidos etapai, todėl ir treniruotės negali būti vienodos.

Septynmečiui reikia daug kamuolio, judėjimo, koordinacijos, žaidimų, dvikovų, kūrybos ir geros emocijos. Tokio amžiaus treniruotė neturi būti sumažinta profesionalios komandos treniruotė. Vaikui augant atsiranda daugiau žaidimo supratimo, taktikos, fizinio rengimo, pozicinių principų. Tačiau nuo mažens iki vyrų futbolo norime vieno – ugdyti žaidėją, kuris mąsto.

Mūsų treneriai nėra žmonės, kurie turi nuo šoninės linijos pasakyti vaikui kiekvieną jo kitą veiksmą. Norime techniškų, kūrybiškų žaidėjų, kurie supranta erdvę, mato situaciją ir patys geba priimti sprendimą. Futbolas keičiasi labai greitai. Jeigu užauginame žaidėją, kuris moka tik vykdyti trenerio komandas, mes tokį žaidėją labai stipriai apribojame.

Daug dėmesio skiriate psichologiniam vaiko ugdymui. Kodėl tai svarbu?

Svarbu, nes treneris vaikui yra daug daugiau nei žmogus, kuris parodo futbolo pratimą. Kai kurie vaikai su treneriu praleidžia keturias ar penkias dienas per savaitę. Jie stebi, kaip treneris kalba, kaip elgiasi po pralaimėjimo, kaip reaguoja į klaidą, kaip elgiasi su teisėju, kaip bendrauja su silpnesniu žaidėju.

Mes ugdome net tada, kai patys to nepastebime. Futbolas vaikui nuolat sukuria gyvenimiškas situacijas. Reikia konkuruoti. Reikia dirbti komandoje. Kartais laimi, kartais pralaimi. Kartais nepatenki į sudėtį. Kartais padarai klaidą, dėl kurios komanda praleidžia įvartį. Kartais reikia padėti draugui.

Futbolas yra labai stipri ugdymo priemonė. Mums svarbu, kad treneris pirmiausia suprastų, kad prieš jį yra vaikas, o tik po to – futbolininkas.

Ką darote su vaiku, kuris nėra pats talentingiausias? Ar VFA tikslas profesionalai, ar futbolas visiems?

Mums nepatinka pats pasirinkimas „arba–arba“. Stipri futbolo organizacija turi gebėti daryti abu. Turime daugiau nei tūkstantį vaikų. Natūralu, kad jų tikslai ir galimybės skirtingi. Vienas nori du kartus per savaitę žaisti futbolą su draugais. Puiku. Kitas būdamas keturiolikos jau turi didelę vidinę motyvaciją, treniruojasi beveik kasdien ir nori profesionalaus futbolo, todėl jam turime sukurti visai kitą aplinką. Didžiausia klaida būtų septynerių ar aštuonerių metų vaikui labai anksti priklijuoti etiketę – „talentingas“ arba „netalentingas“.

Vaikai vystosi skirtingai. Mūsų darbas nėra kuo greičiau atsirinkti kelis geriausius ir kitus pamiršti. Mūsų darbas – padėti kiekvienam nueiti tiek toli, kiek leidžia jo potencialas, noras ir darbas.

O jeigu Švenčionyse ar Pabradėje atsirastų išskirtinai gabus vaikas?

Tada turi pradėti veikti sistema. Jeigu Švenčionių rajone auga labai talentingas vaikas, turime gebėti jam palaipsniui pasiūlyti daugiau – stipresnes treniruotes, rungtynes, turnyrus, papildomą individualų darbą, galimybę pasirodyti mūsų sportinio meistriškumo aplinkoje.

VFA jau turime žaidėjų, kurie atstovauja Lietuvos jaunimo rinktinėms, mūsų auklėtiniai keliauja į užsienio akademijas, turime tarptautinių partnerių ir kontaktų. Vienas didžiausių šio modelio privalumų ir yra tas, kad regiono vaikas gali tapti didesnės futbolo sistemos dalimi nei vien jo vietinė grupė.

Noriu pabrėžti ir kitą pusę – nereikia septynmečio po trijų gerų treniruočių pradėti ruošti profesionalo karjerai. Tegul pirmiausia žaidžia ir mėgaujasi futbolu.

Ar Švenčionių rajono vaikai liks tik treniruočių grupėmis, ar bus formuojamos komandos?

Tikslas yra komandos ir rungtynės. Rungtynės yra būtina ugdymo proceso dalis. Tačiau nenorime skubėti ir dirbtinai kurti komandų vien tam, kad galėtume apie jas paskelbti. Pirmiausia turime pamatyti vaikų skaičių, jų amžių, pasirengimą ir suformuoti stabilias grupes. Tada kiekvienai grupei kursime tinkamą rungtynių aplinką – draugiškas rungtynes, turnyrus, o pasirengus ir oficialius čempionatus.

Mums daug svarbiau ne kurioje lygoje parašytas komandos pavadinimas, o ar rungtynių aplinka iš tikrųjų padeda vaikui tobulėti.

Daugiausia viešų diskusijų kilo dėl kainos. Kiek šeimai realiai kainuoja pradžia?

Čia turbūt paprasčiausia tiesiog sudėti faktus.

Švenčionių rajone mėnesinis treniruočių mokestis yra 50 Eur. Jam galima taikyti 25 Eur NVŠ finansavimą, todėl tokiu atveju šeimai lieka 25 Eur per mėnesį. Stojimo mokestis – 50 Eur.

Pirmąjį treniruočių aprangos komplektą – marškinėlius, šortus ir kojines – suteikiame nemokamai. Metinis narystės mokestis už einamuosius metus nėra taikomas. Jis būtų mokamas tik kitais veiklos metais.

Taigi realiai pradžioje kalbame apie 75 Eur su NVŠ arba 100 Eur be NVŠ, o pirmoji treniruočių apranga suteikiama nemokamai.

Taip pat taikome nuolaidas arba galime visai netaikyti mokesčio socialiai remtinoms šeimoms ir šeimoms, kurioms reikalinga pagalba. Tokias situacijas sprendžiame individualiai. Nenorime, kad šeimos finansinė situacija uždarytų vaikui duris į sportą.

Kodėl Vilniuje VFA kainuoja daugiau? Kas finansuoja skirtumą? Ar VFA gauna savivaldybės finansavimą?

Vilniaus ir Švenčionių veiklos modelių nereikėtų tiesiog paimti ir palyginti viena eilute.

Skiriasi treniruočių apimtis, infrastruktūra ir jos kaštai, komandų išlaikymas, varžybų lygiai, papildomi specialistai, veiklos bei paslaugų apimtis. Švenčionių rajone šiandien nustatėme 50 Eur kainą todėl, kad tokį modelį šiuo etapu pasirinkome.

Viešojoje erdvėje jau atsirado VFA ir FK „Pabradė“ palyginimų. Ar teisinga šias organizacijas lyginti? Kaip matote bendradarbiavimą?

Manome, kad čia labai lengva viską paversti į VFA prieš FK „Pabradė“, bet aš nematau jokios naudos tokioje diskusijoje. Gerbiame žmones, kurie Pabradėje kūrė ir kuria futbolą. Gerbiame miesto vardą, istoriją ir identitetą. Mes neatėjome jų naikinti.

Norime aiškiai pasakyti – į Švenčionių rajoną ateiname su savo modeliu. Per šešerius metus VFA sukūrėme metodologiją, sportinius, trenerių ugdymo ir organizacinius procesus. Turime veikiančią struktūrą ir komandą žmonių, kurie ją palaiko.

Šiame etape efektyviausia ne bandyti nuo pirmos dienos sulipdyti kelis skirtingus modelius, o kokybiškai perkelti ir įdiegti tai, ką jau mokame daryti. Pirmiausia turime sukurti pagrindą, įsivažiuoti, įtraukti vaikus ir parodyti savo darbą.

Kas gali būti vėliau?  Jeigu po metų ar kelerių matysime, kad tam tikras bendradarbiavimo modelis duoda daugiau naudos vaikams ir visam rajono futbolui, tikrai būsime pasirengę apie jį kalbėti. Vis tik šiandien nenorėtume kurti struktūrų popieriuje, kol dar tik pradedame dirbti aikštėje.

Norime žiūrėti į visą regioną ir ieškoti, kaip suteikti daugiau galimybių kuo didesniam skaičiui vaikų.

Ar VFA atsiradimas reiškia, kad ateityje gali išnykti Pabradės vardas, spalvos ar vietinis futbolo identi­tetas?

Tikrai ne toks mūsų tikslas. VFA ugdyme kalbame apie bendruomeniškumą, atsakomybę, pilietiškumą, patriotiškumą. Mūsų etikos kodekse net tiesiogiai kalbama apie tai, kad vaikas savo elgesiu reprezentuoja organizaciją, miestą ir šalį.

Būtų keista ateiti į kitą miestą ir sakyti: dabar pamirškite, kas jūs esate. Priešingai. Norime, kad vietos identitetas stiprėtų.

Kaip tiksliai po kelerių metų vadinsis konkrečios komandos, kokiuose čempionatuose jos žais ir kaip atrodys visa rajono futbolo struktūra – šiandien būtų neatsakinga išgalvoti. Pirmiausia turime sukurti veikiančią sistemą, o tada ją tobulinsime kartu su žmonėmis, kurie čia gyvena.

Mažesniuose rajonuose viena didžiausių problemų – demografija. Kiek vaikų reikia, kad projektas būtų ilgalaikis?

Mes tikrai nesitikime Švenčionių rajone pakartoti Vilniaus skaičių. To ir ­nereikia. Regioninis modelis turi būti pritaikytas re­gionui.

Mums sėkmė nėra Excelio eilutė, kurioje parašyta, kad turime 500 vaikų. Jeigu turime stabilias grupes, gerus trenerius, kokybišką procesą ir vaikai nori ateiti į treniruotes – jau turime pagrindą. Todėl dabar norime ne spėlioti, kiek vaikų turėsime po penkerių metų, o padaryti pirmą etapą maksimaliai gerai. Realūs skaičiai ir poreikis parodys, kokio dydžio sistema čia gali tvariai augti.

Kokiam laikui VFA ateina į Švenčionių rajoną?

Tikrai neatėjome vieniems metams padaryti projekto, nusifotografuoti ir išvažiuoti.

Norime kurti ilgalaikį modelį (siekiame minimaliai penkerių metų sutarties). Pirmiausia gerai padarykime šiandienos treniruotę. Tada kitą. Sukurkime grupes. Padėkime treneriams. Įtraukime vaikus. Užsitarnausime tėvų pasitikėjimą. Pamatysime, ką darome gerai ir kur turime pasitempti. Ilgalaikė sistema statoma ne pažadais, o kasdieniu darbu.

Kviečiate ir mergaites. Kaip matote mergaičių futbolą?

Labai paprastai – futbolas yra ir mergaičių sportas. Vilniuje jau turime atskiras mergaičių komandas ir šią kryptį norime stipriai auginti. Švenčionių rajone iš pradžių mergaitės gali treniruotis kartu su berniukais. Jeigu susiformuos pakankamas skaičius, natūralus kitas žingsnis būtų atskira mergaičių grupė ar komanda.

Kiek svarbus tėvų vaidmuo vaikų futbole?

Milžiniškas. Kartais juokaujame, kad didžiausia tėvų pagalba vaikui futbole yra gebėjimas tam tikru momentu nepadėti. Vaikas jau turi trenerį. Jam nereikia dar vieno trenerio tribūnoje ir trečio trenerio automobilyje važiuojant namo. Mums labai patinka paprastas klausimas po rungtynių: „Ar tau buvo smagu?“,one: „Kodėl neatidavei perdavimo?“, „Kodėl treneris tave pakeitė?“, ne dvidešimties minučių rungtynių analizė.

Palaikykite vaiką. Padėkite jam išgyventi nesėkmę. Pagirkite už pastangas. Leiskite jam pačiam mokytis spręsti problemas. Jeigu treneris, tėvai ir vaikas supranta savo vaidmenis, sukuriame labai stiprią ugdymo aplinką.

Kada vaikų futbole turi atsirasti rezultato siekimas? Ar svarbu, kas laimėjo 8:0?

Visi mėgsta laimėti. Vaikai taip pat nori laimėti. Ir nereikia apsimesti, kad rezultatas visiškai nesvarbus.

Svarbu, kaip jo siekiame. Jeigu dėl pergalės treneris neduoda žaisti vaikui, bijo leisti jam klysti, visus sprendimus priima už jį arba renkasi trumpalaikį rezultatą vietoje ilgalaikio tobulėjimo – tada turime problemą. Aštuonmečio 8:0 rezultatas mums praktiškai nieko nepasako apie tai, koks futbolininkas jis bus aštuoniolikos. Todėl pergalė turi būti norima, bet ji negali tapti svarbesnė už ugdymą.

Rezultatas turi būti gero proceso pasekmė, o ne proceso šeimininkas.

Jūs pats futbolą pradėjote žaisti šešerių, atstovavote Lietuvos jaunimo rinktinėms. Kas nulėmė trenerio kelią?

Futbolas mano gyvenime yra praktiškai nuo tada, kiek save prisimenu. Pats praėjau vaiko, jaunimo rinktinių ir dalį suaugusiųjų futbolo kelią. Vėliau pasirinkau trenerio darbą, o šiandien turiu UEFA PRO licenciją. Ir kuo ilgiau esu futbole, tuo labiau suprantu, kokią didelę įtaką vaikui turi aplinka ir žmonės, kuriuos jis sutinka.

Kartais vieną trenerio pasakytą sakinį žmogus prisimena po dvidešimties metų. Todėl dabar į trenerio darbą žiūriu daug plačiau nei tada, kai pradėjau. Taktika, technika, treniruočių metodika yra labai svarbu. Mes norime būti labai geri futbolo specialistai, bet pirmiausia turime suvokti, kad dirbame su žmogumi. Ir mums tai yra viena didžiausių trenerio profesijos atsakomybių.

Jeigu susitiktume po trejų–penkerių metų, kada sakytumėte, kad VFA atėjimas į Švenčionių rajoną pasiteisino?

Pirmiausia norėtume pamatyti daugiau sportuojančių vaikų. Ne VFA ­logotipų, o vaikų. Norėtume matyti stabilias grupes Švenčionyse, Pabradėje ir, jeigu bus poreikis, kitose rajono vietovėse.

Norėtume matyti stipresnius vietos trenerius, kurie nuolat mokosi ir dirba pagal aiškią metodologiją. Norėtume matyti komandas, rungtynes, mergaičių futbolą. Norėtume, kad talentingas vaikas Švenčionių rajone turėtų aiškų kelią į aukštesnį lygį ir jam nereikėtų būti atsitiktinai kažkieno pastebėtam. Jeigu iš šios sistemos užaugs Lietuvos rinktinės žaidėjas ar profesionalus futbolininkas, būsime labai laimingi.

Pasakysime ir kitaip. Jeigu po penkerių metų dėl šio projekto keli šimtai vaikų bus daugiau judėję, susiradę draugų, išmokę dirbti komandoje, tapę drąsesni, atsakingesni ir dalis jų visam gyvenimui pamils sportą – mums tai jau bus didelė pergalė.

Ir pabaigai – ką pasakytumėte mamai ar tėčiui, kurių vaikas niekada nežaidė futbolo ir nedrįsta ateiti?

Ateikite ir pabandykite. Viskas. Nereikia iš anksto nuspręsti, ar vaikas talentingas. Nereikia mokėti futbolo taisyklių. Nereikia pirmą dieną prisipirkti pusės futbolo parduotuvės. Tegul vaikas ateina į aikštę ir pabando.

Gal pasakys: „Man nepatiko.“ Nieko tokio. Svarbiausia, kad ieškotų savo veiklos ir judėtų. O gal grįš namo ir pirmas klausimas bus: „Kada kita treniruotė?“ Tada mes jau būsime padarę pirmą gerą darbą.Galbūt po kelerių metų jau žinosime, kuo tapo šiandien dar tik prasidedanti VFA istorija Švenčionių rajone. Tačiau kiekviena tokia istorija turi savo pirmąją dieną – pirmą treniruotę, pirmą trenerį, pirmą komandos draugą ir pirmą smūgį į kamuolį. O toliau – jau vaiko kelias. Vienam jis bus trumpas, kitam futbolas liks visam gyvenimui, o kažką galbūt nuves ten, kur šiandien dar nedrąsu net svajoti. Svarbiausia, kad dabar atsiranda dar viena galimybė pabandyti. Juk kartais didžiausi dalykai prasideda labai paprastai – nuo vaiko klausimo, kuriuo baigėsi ir mūsų pokalbis: „Kada kita treniruotė?“